Airija

Žalias medžių vainikas
Supa Å¡iuos namus
Čia gera pabusti iš ryto
Ir jaustis mažu žmogum

ÄŒia gera pajusti vÄ—sÄ…
Ryto vÄ—jo svaigaus
Ir pasileisti dviese
Per pievą gėlių dangaus

Kai niekas daugiau nerūpi
Tik lėkt su paukščiais kartu
Kai nėr svarbiau nieko kaip būti
Vienas kitam draugu
Kas žino kiek šitai tęsis
Dieną dvi amžinai
Gal sekančiam rytui išaušus
Mes jau nebūsim vaikai