Kai sniegas nutirpsta ir oras gaivus,
Ir geria studentai sodelyje alų,
PaklaikÄ™ nuo meilÄ—s lyg vieno visi,
Aš einu pažiūrėti į namą už upės.
O ten žiema,
Ir vėl aš ant ledo,
Ir vÄ—l tas skausmas
IÅ¡ proto veda.
Aš mėgstu sėdėti ant medžio kėdės
Ir mojuoti plunksnomis užmirÅ¡to paukÅ¡Äio,
Dar myliu tą žolę tarp gatvių dviejų,
Bet vėl mane traukia namas už upės.
O ten žiema,
Ir vėl aš ant ledo,
Ir vÄ—l tas skausmas
IÅ¡ proto veda.
Tomis dienomis aš taip noriu tavęs,
ÄŒia pat ant pievelÄ—s, studentams bematant,
Bet dabar jau žiema, ir man beliko tik ranka
Bei uždanga sniego ir ledo kasyklos.
O, ir vėl žiema,
Ir vėl aš ant ledo,
Ir vÄ—l tas skausmas
IÅ¡ proto veda.
Ir geria studentai sodelyje alų,
PaklaikÄ™ nuo meilÄ—s lyg vieno visi,
Aš einu pažiūrėti į namą už upės.
O ten žiema,
Ir vėl aš ant ledo,
Ir vÄ—l tas skausmas
IÅ¡ proto veda.
Aš mėgstu sėdėti ant medžio kėdės
Ir mojuoti plunksnomis užmirÅ¡to paukÅ¡Äio,
Dar myliu tą žolę tarp gatvių dviejų,
Bet vėl mane traukia namas už upės.
O ten žiema,
Ir vėl aš ant ledo,
Ir vÄ—l tas skausmas
IÅ¡ proto veda.
Tomis dienomis aš taip noriu tavęs,
ÄŒia pat ant pievelÄ—s, studentams bematant,
Bet dabar jau žiema, ir man beliko tik ranka
Bei uždanga sniego ir ledo kasyklos.
O, ir vėl žiema,
Ir vėl aš ant ledo,
Ir vÄ—l tas skausmas
IÅ¡ proto veda.