Aleksandras Makejevas

Nužudyk mane miegantį, kad neskaudėtų.
Neskubėk, prašau, daryk tai iš lėto.
Lediniais pirštais suspausk mano sielą,
PerplÄ—Å¡k venas, tegul kraujas bÄ—ga.
Tegul kraujas bÄ—ga,
Tegul kraujas bÄ—ga.

Iš čia už lango kris pirmas sniegas,
Atmerktos akys nematys jau nieko,
Sustingusios rankos nepalies gitaros,
Ant veido voratinklį nupins voriukas mažas.

Išdžiūvusios lūpos neištars nė žodžio,
Aš eisiu tuo keliu, kurį tu man parodei.
Tuo keliu, kurį tu man parodei,
Tuo keliu, kurį tu man parodei.

Å irdis sustoja, laikas eina,
Orkestras mano kūnui gros liūdną dainą,
O siela, siela bus su tavim,
Su ta, kuriÄ… mes vadinam mirtim.

Tu išlaisvink mane, duosi man šansą
Pasiekti tą kitą nežinomą krantą.
Tą kitą nežinomą krantą,
Tą kitą nežinomą krantą.

Nužudyk mane miegantį, kad neskaudėtų.
Neskubėk, prašau, daryk tai iš lėto.
Lediniais pirštais suspausk mano sielą,
PerplÄ—Å¡k venas, tegul kraujas bÄ—ga.
Tegul kraujas bÄ—ga,
Tegul kraujas bÄ—ga,
Tegul kraujas bÄ—ga.