Alina Orlova

Kūdikiai verkia, kai miršta girtuokliai
Jų sielos pavirsta liūdniausiais vaiduokliais
Jie guli po lova ir rėkia: „tai mes!”
Tik nieks jų neieško ir nieks jų neras

Žvirbliai kiemeliuose groja šermukšniu
Kiemsargis šoka tarp dvokiančių šiukšlių
Laikrodžiai muša, sumuša juos
Kol laiko nelieka mano namuos
Mano namuos, mano namuos
Mano namuos, mano namuos