Andaja

MÄ—nesio dalgiai skabÄ— sietynus,
Rudens melodijos medžiuos nurimę...
Lapų šnarėjimas į auštantį rytą
Pradžią padarė saulių kelionei.

Rudenio sakmės ateinančią mirtį
Garbina tarsi didžiausią vertybę.
Verkiantys Karaliai grimsta į juodą
Nebûtį, kurioj ramumą randa.

Skaudžios, išbarstytos mintys apie gyvatos galą
Žeidžia kaip krislas, papuolęs į tuščias akiduobes,
Kurios nešlama nukritę lapai, pranešę pabaigą...

Vienišos dienos, dažančios sidabru
Gelsvus medžius, agonijoj stingusius.
Nusineša su savim ir bemirštančia saule
Į sermėgą susuktą džiugesį.

Nuodingais syvais Užmarštis grąso
Sklinda pavėjui ežerų šnektos
Karkluosna linguoja laumių pėdos
Išaušus diena naikina stebuklus.

Ir pasilieka tik apsamanojusios svajos,
Ežerų verksmas aušros raudony ir bekrentà lapai,
Pranešantys apie verkiantį rudenį.