Andrius Kaniava

Aš mažas, išdykęs,
Iš medžio iškritęs provincijos vėjas.
AÅ¡ pievoj gulÄ—jau,
Į dangų žiūrėjau, - ir mane nušienavo.
Ir visa, kÄ… turÄ—jau,
Rytui neatidÄ—jau... KÄ… dabar daryt?

KÄ… gali veikt
Toks mažas vėjas kaip aš
Tokiam dideliam mieste kaip tavo?
Aš, pripratęs pūst
Padžiautų rūbų alėjose,
ÄŒia jausiuos nesavas.
Tik suksiuos palei žemę
Ir švilpsiu praeivių kišenes... O ką daryt?

IÅ¡ dyko buvimo
Kilnosiu sijonus aukštuomenės damoms,
O ponams, kur pigiai saujom nuomoja kryžius,
Pakelsiu sutanas. Už tai, lyg netyčia,
Mane atskirs nuo Bažnyčios... Ir nuo tavęs.

Ką daugiau aš galiu pasakyt?
Pasipūst – ir nuskrist?
Ar Å¡ito pakanka?
Aš užsitrenkiau lauko duris
Laiptinėj į dangų.

AÅ¡ supsiuos varpais,
AÅ¡ lipsiu stogais,
Pakelsiu šiurpų skandalą, -
Ir duš iš meilės visi langai,
Kol pasaulis gaus galÄ…!
Bet metams vos praÄ—jus
Aš vėl kryžkelėj vėjų... Laukiu tavęs.