Andrius Kaniava

Mano kiemo pačiam vidury
Visą rudenį lijo lietus
Šokinėk per balas, kol jose atsispindi dangus
Ir nutūpė žemėn miesto stogai,
Vos tik sušlapo sparnus
Kiemo sargas dar bandė skraidyt -
Bet būkit ramūs, to niekad nebus, tik -

Brenda gandrai per pievą
Kaip danguje paklydę
Pėdų danguj nelieka, pievoj palieka brydę
Rytą gaidžiais pakilę
Vėl kelio neberanda
Po mano delnu vėl juodas gandras skrenda

Gal dar bandysim nuslėpt
Savo metus, kaip keliančius baimę
Ir visą amžių ieškoti kažko, panašaus į laimę
Gal dar bandysime prisirišti žodžiais
Kaip skudurais iš antrų rankų
Ir visą amžių žiūrėt
Pro uždarą langą, kaip

Brenda gandrai per pievą
Kaip danguje paklydę
Pėdų danguj nelieka, pievoj palieka brydę
Rytą gaidžiais pakilę
Vėl kelio neberanda
Po mano delnu vėl juodas gandras skrenda

Iš tų nudėvėtų kalbų
Vėl, kaip vakar, liks dulkės ir žvirgždas
Ir lis prie pat mano langų
Ir šlapiais sparnais, mus užkloję kaip lizdą

Brenda gandrai per pievą
Kaip danguje paklydę
Pėdų danguj nelieka, pievoj palieka brydę
Rytą gaidžiais pakilę
Vėl kelio neberanda
Po mano delnu vėl juodas gandras skrenda