Andrius Kaniava

Man visai nebaisu
Kad neliks kas akis man užmerktų
Man tik gaila kažko
Kad anksti jau taip liko už vartų
Mano draugų šešėliai išblukę
Å alna padengti
Per mažą mes gavom kepurę paslėpt
Kad pliki
Savo kelio gale apžiūrėki save
Tokį didelį
Gražų
Apkamšytą spalvom
Nusagstytą skoningais miražais
Ir tik atmintis
Kaip aidas paklydęs
Sugrįš per vėlai
Ir tik skaudžiai užmini rytmečio tylą ir neatsiprašai
Po mano langu rytas auš
Bet žvakės ant seno pianino
Aš neužpūsiu
Nors galbūt kai kas ir lauks
Kaip laukia rudenį nukrintant lapo paskutinio...
AÅ¡ tik tylÄ—siu
Kol tamsu
Nes kažkas juk tylinčius apsaugo
Kol aš tylėsiu
Nematysi net ir tu
Kaip palei seno kiemo tvorÄ…
Pagal senÄ… gramofonÄ…
Å oka mano draugas
Šoka už mane...
Kai išeisi
Palik vos pravertas duris
Kad galėtų kvėpuot
Taip seniai ištarti kaip paveikslai įrėminti žodžiai
Ir kai tik tyla kris veidu į žemę
Tik danguje
AtsispindÄ—s tas pasaulis
Kurį aš slepiu savo stalčiaus dugne
Po mano langu rytas auš
Bet žvakės ant seno pianino
Aš neužpūsiu
Nors galbūt kai kas ir lauks
Kaip laukia rudenį nukrintant lapo paskutinio...
O aš tik tylėsiu
Kol tamsu
Nes kažkas juk tylinčius apsaugo
Kol aš tylėsiu
Nematysi net ir tu
Kaip palei seno kiemo tvorÄ…
Pagal senÄ… gramofonÄ…
Å oka mano draugas
Šoka už mane...