Aistė Smilgevičiūtė Ir Skylė

Kadaise, kai išminčiai augino sapnus,
Kad jie užaugę pamaitintų mus,
Bet mes atÄ—jom per vÄ—lai
Ir mums liko tik trupiniai.
Ir dÄ—l to

Mes esam ubagai,
Mes esam ubagai,
Mes esam, mes esam,
Mes esam ubagai!

Kadaise, kai moterys turÄ—jo sparnus -
Tam, kad galėtų skristi į šiltuosius kraštus,
Bet mes atÄ—jom per vÄ—lai,
Ir mums liko tik jų pėdsakai.
Ir dÄ—l to

Mes esam ubagai,
Mes esam ubagai,
Mes esam, mes esam,
Mes esam ubagai!