VerkianÄio vÄ—jo sparnai man praneÅ¡ apie tai,
Tavęs jau nėra, išgaruos šiluma.
Meteoritų lietus išgąsdins mūsų sapnus,
Rasim rytojų - naują pavojų.
Ir buÄiniai lyg degtukai, dega mÅ«sų perukai,
Stygos nutrūko, brendam per rūką.
Tiems, kurie nesupras, užlaušim rankas,
Dovanosim naują, saldžią apgaulę.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
Kosmodromų šviesos - ryškios ir tiesios,
Pradurė dangų, begalo brangų.
O mes raketom į viršų, kol visi mus pamiršo,
Beliks tik laukti, išdykauti.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
Išblyškę praeiviai, visatos keleiviai,
Juos kažkas laiko visą laiką.
Užmigs mano širdis, kai sniegas iškris,
VÄ—l pabus, kai ateis lietus.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
Tavęs jau nėra, išgaruos šiluma.
Meteoritų lietus išgąsdins mūsų sapnus,
Rasim rytojų - naują pavojų.
Ir buÄiniai lyg degtukai, dega mÅ«sų perukai,
Stygos nutrūko, brendam per rūką.
Tiems, kurie nesupras, užlaušim rankas,
Dovanosim naują, saldžią apgaulę.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
Kosmodromų šviesos - ryškios ir tiesios,
Pradurė dangų, begalo brangų.
O mes raketom į viršų, kol visi mus pamiršo,
Beliks tik laukti, išdykauti.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
Išblyškę praeiviai, visatos keleiviai,
Juos kažkas laiko visą laiką.
Užmigs mano širdis, kai sniegas iškris,
VÄ—l pabus, kai ateis lietus.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.
SulaukÄ™ rudens visi nusirengs,
Taip jau buvo, ne vienas žuvo.