Andaja

Atjodamas priešas žemę girdė krauju,
GegutÄ—m pavirtusios saulÄ—s raudojo...
Paniekinęæ tautos gyvus dievus,
Suniokoję kraštą niekingai kvatojo!

VÄ—jas Å iaurys rudeniniais laukais lakstÄ—,
Gaudė Perkûno ragas naktim,
Vëlnias kėlė užsnûdusius toliuos,
Liûliavo didžiûnus raistai juodi...

Paimk ir kirski galveles,
Juodoj nakty vilku užkauki,
Ir dangų, žemę, ir marias,
Iš širdies sklindančia giesme apgaubki!

Pajutę pûstynę žirgai piestu stojos,
Akim pablûdusių lakstė šarvuočiai,
Ne jiems šią žemą laistyt krauju,
Ne dėl jų sesutėm gegulėm raudoti...

Neliko nei ženklo įsibrovėlio baisių pėdų,
Nesigirdi balsų iš anapilio tolių,
Nakty tik palikęs šiltą savo guolį,
AÅ¡ vis dar kaukiu vilku!!!