Antis

Krantas, į kurį viltis sudėjau,
Neabejotinai bus kaip teisÄ—jas,
Kaip fantastiška liepų alėja,
Kaip skaudžiausios teisybės skelbėjas.
MANO KRANTAS,
Vytauto ramybÄ—,
Miškais išvyto valstiečio teisybė.
Veidai ir upÄ—s, sava begalybÄ—,
Vanduo ir ašaros, lieka Tėvynė,
MANO KRANTAS

Žygiuojam, viens, du, trys,
Vandens poliruotu paviršium,
Kiek liko, viens, du, trys,
Negalvojam, nes kelią pamiršim.
Keistoka mūsų kariuomenė,
Be ginklų, ir vien tik jaunuomenė.
Sustingusį kraują vėl gyslom,
Varykim į didelį tikslą.

KRANTAS, tyloje paskendęs,
Baltas gandras vėl pamariu sklendžia,
Miškais pavirtę piliakalnių žolės,
Padavimai tai pamirštos šventės,
MANO KRANTAS
Tolimas apleistas,
Laukia ilgisi šaknys sužeistos,
Besidairančios atplaukiant laivo,
Tai vienintelis meilÄ—s vaistas,
MANO KRANTAS.

Žygiuojam, viens, du, trys,
Vandens poliruotu paviršium,
Kiek liko, viens, du, trys,
Negalvojam, nes kelią pamiršim.
Keistoka mūsų kariuomenė,
Be ginklų, ir vien tik jaunuomenė.
Sustingusį kraują vėl gyslom,
Varykim į didelį tikslą.

Krantas, į kurį viltis sudėjau!
Krantas, į kurį viltis sudėjau!
Krantas, į kurį viltis sudėjau! Krantas, į kurį viltis sudėjau!