Arbata

Paimkit mane
Suriškit mane
Ir išveskit prie jūros
Sušaudyt saulėtekiu

Bauskit mane
Galit teisti mane
Iš skverno įšokus širdis
Gal atlaikys koks džiaugsmas

Labai atsargiai
Jei galima pirštų galais,
Banteliais, mazgeliais,
Surazgykyt ir tiesiai tenai

Prie jūros
Basam, nuogam, bet laimingam,
Prie jūros,
Aklam, tamsiam, bet teisingam,
O kvailutÄ— OnutÄ— parves,
Netokį pat gal šiek tiek sudarkytą,
O kvailutÄ— OnutÄ— parves
Kvailį Joną namo toki laimingą.
BÄ—gam rateliais kilpelÄ—m
BÄ—gam link tikslo,
Bet ar vidurio kelias
Tai tik ne fikcija,

Sakau, bet bijau
Va, mus lyg smilgas nuraus
Supins, sudžiovins
Ir ant vinies grožiui pakars.