Angis

Aukštam kalnely, po sunkia žeme,
Palaidotas ir užmirštas gulėjau.
Ir kapo tyliame vienišume
Gyvų balsų seniai nebegirdėjau.

Ugnis, liepsnojusi per amžius,
Kadais užlieta Protėvių krauju.
Vėl įpūsta iš pelenų šaltų
Dangun juodus dūmus kels,
Å auks karius kovon !

Bet išgirdau staiga gimtuos laukuos
Po šimtmečių niūrios tylos
Liepsnos ūžimą vėjy...
Kovos dainas ir skardų garsą rago,
Ir šlamesį mūs vėliavų šventų,
Ir skambų kalaviją, ir trypimą žirgo.

Ir štai nuo žingsnių vyriškų, tvirtų
Prie mano kapo žemė jau suvirpo
Ir užvirė vėl kraujas širdyje
Kaip kitados - seniai, seniai...

Kaitri ugnis nudegino krūtinę,
Panorau keltis, čiupti žirgą ristą
Ir lėkt į priešą draug su raitoja,
Vėlei suktis mūšio verpete,
Garbingai kovoje parkristi...